Spalio 11 d. Pakistano prezidentas Asifas Ali Zardari oficialiai įvedė nepaprastąją padėtį šiaurės vakarinėje Chaiber Pachtunchvos provincijoje. Šiuo griežtu dekretu buvo sustabdyta provincijos administracijos, kuriai vadovavo buvusio premjero Imrano Khano įkurtas judėjimas „Pakistan Tehreek-e-Insaf“ (PTI), veikla. Nors centrinė valdžia intervenciją teisino administraciniu aplaidumu kovojant su vietos kovotojais, strateginiai stebėtojai šį žingsnį vertina kaip agresyvų kariuomenės valdžios stiprinimą vadovaujant feldmaršalui Asimui Munirui, siekiant užkirsti kelią antivyriausybinėms demonstracijoms, artėjančioms prie federalinės sostinės.
Vidaus poliarizacija ir skilimai kovoje su terorizmu
Ministras Pirmininkas Shehbazas Sharifas federalinį įsikišimą aiškino nacionalinio saugumo būtinybe, teigdamas, kad pasienio provincijai skirtos specializuotos žvalgybos ir antiteroristinės lėšos buvo netinkamai valdomos, o kovotojų aktyvumas smarkiai išaugo. Vis dėlto šis sprendimas atskleidžia gilius doktrininius nesutarimus dėl vidaus saugumo. Nors Islamabadas teikia pirmenybę plataus masto kariniam tokių sukilėlių grupuočių kaip „Tehrik-i-Taliban Pakistan“ (TTP) slopinimui, regiono atstovai ne kartą pasisakė už vietinę deeskalaciją ir derybomis pasiektus susitarimus, atkartodami ankstesnę I. Khano valdymo doktriną.
Geostrateginės grėsmės ir užsienio politikos ambicijos
Be tiesioginės partinės priešpriešos, Chaiber Pachtunchva užima gyvybiškai svarbią geostrateginę vietą Pietų Azijos saugumo architektūroje. Per šią provinciją driekiasi esminės Kinijos ir Pakistano ekonominio koridoriaus (CPEC) arterijos, be to, ji yra nepakeičiama konvencinių gynybos pajėgų komplektavimo bazė. Užsitęsę pilietiniai neramumai ir institucinis žlugimas šiame koridoriuje ne tik kelia grėsmę kritinėms infrastruktūros investicijoms, bet ir silpnina ginkluotųjų pajėgų sanglaudą.
Ši gilėjanti vidaus krizė smarkiai riboja Pakistano diplomatinę įtaką užsienyje. Nors Islamabadas aktyviai pozicionuoja save kaip potencialų tarpininką tarp Teherano ir Vakarų galybių, nuolatinė suirutė šalies viduje stipriai mažina valstybės gebėjimą veikti kaip patikimai regiono stabilizatorei. Be institucinio sutarimo ir nuoseklių kovos su terorizmu veiksmų savo teritorijoje, Pakistano išorės diplomatinės iniciatyvos Artimųjų Rytų ir Eurazijos saugumo procesuose duos vis mažiau apčiuopiamų rezultatų.