Vašingtono kintanti operacinė laikysena Irake rodo gilėjantį strateginį persitvarkymą, kuomet JAV politikos formuotojai renkasi trumpalaikį situacijos suvaldymą, o ne sisteminį Teherano kontroliuojamų tinklų eliminavimą iš Bagdado saugumo aparato. Šis tylus Irano įsitvirtinimo priėmimas iš esmės keičia Artimųjų Rytų saugumo architektūrą ir verčia regiono sąjungininkus peržiūrėti savo gynybinius prioritetus. Dėl šios priežasties Izraelis ir Vakarų partneriai privalo stiprinti didelio tikslumo atgrasymo priemones, gilinti daugiadomę žvalgybą bei konsoliduoti gynybines koalicijas regione.

Teherano įsitvirtinimas ir asimetrinio spaudimo svertai

Per pastaruosius du dešimtmečius Irano karinė doktrina nuosekliai naudojosi instituciniu Irako pažeidžiamumu, integruodama sukarintas pajėgas į valstybės finansuojamą saugumo sistemą, ypač per Liaudies mobilizacijos pajėgas („Hashd al-Shaabi“). Šie hibridiniai dariniai veikia dvejopai: jie tuo pat metu yra ir teisėti valstybės subjektai, ir išorinei vadovybei pavaldūs ideologiniai įrankiai, o tai itin apsunkina tradicines diplomatines bei ekonomines atsakomąsias priemones. Vakarų gynybos analitikams toks sąmoningas ribų trynimas griauna nusistovėjusius tarpvalstybinius santykius ir trukdo izoliuoti logistinius koridorius, besitęsiančius nuo vakarų Irano iki pat Viduržemio jūros pakrantės Levanto regione.

Reaguodama į nuolatinį ginkluotės tiekimą šiame koridoriuje, Izraelio gynybos vadovybė taiko prevencinę, žvalgybos duomenimis grįstą kinetinio atgrasymo taktiką. Pagrindinis šių operacijų tikslas – užkirsti kelią didelio tikslumo valdomų raketų, atakos dronų kamikadzių ir modernių oro gynybos sistemų dislokavimui priešiškuose priešakiniuose postuose. Naudodamas pažangius daugiasluoksnius jutiklius, kibernetinį sekimą bei operatyvaus reagavimo pajėgumus, Izraelis atlieka esminį stabilizuojantį vaidmenį, neleisdamas sukurti vientiso priešiško placdarmo, tiesiogiai keliančio grėsmę kaimyninių valstybių suverenumui ir strategiškai svarbiems jūrų keliams.

Regioninis atgrasymas ir daugiašalė saugumo architektūra

Jungtinėms Valstijoms perskirstant savo karinius resursus pasauliniu mastu, atsakomybė už strateginės pusiausvyros išlaikymą Artimuosiuose Rytuose vis labiau tenka regioniniams kolektyvinio saugumo tinklams. Partnerystės susitarimai, sustiprinti Abraomo sutarčių bei dvišalio bendradarbiavimo, leido pasiekti precedento neturinčią sąveiką ankstyvojo perspėjimo radarų aprėpties, priešlėktuvinės gynybos integracijos ir jūrų saugumo srityse. Toks koordinuotas atsakas užkerta kelią scenarijui, kuomet taktiniai kompromisai virsta nekontroliuojamu revizionistinių jėgų dominavimu Artimųjų Rytų širdyje.

Europos Sąjungos valstybėms ir NATO partneriams proiranietiškų pajėgų įsitvirtinimas Irake daro tiesioginę įtaką Viduržemio jūros energetiniam saugumui bei tarptautinėms kovos su terorizmu iniciatyvoms. Tęsiama Europos stabilizavimo parama privalo būti glaudžiai derinama su parama sąjungininkų atgrasymo architektūrai. Ilgalaikis stabilumas regione bus pasiektas tik tada, kai Bagdadas atkurs realią suverenią ginkluotųjų pajėgų kontrolę, o technologinis pranašumas ir daugiašalis gynybinis bendradarbiavimas neleis Teheranui primesti savo strateginės valios.

Daugiau analitinių įžvalgų skaitykite rubrikoje Gynyba ir saugumas bei susipažinkite su mūsų Izraelio oro gynybos architektūros gidu.